Categories: LT_parodos
      Date: Bal 23, 2016
     Title: Paroda "Sapnas apie Afriką"
AUGUSTA SOFIJA RUDZIKAITĖ
Vilniaus dailės akademijos autorinės juvelyrikos galerijoje "ARgenTum" pirmąją savo personalinę parodą "Sapnas apie Afriką"atidarys jauna juvelyrė Augusta Sofija Rudzikaitė. Maloniai kviečiame į parodos atidarymą 2016 balandžio 23 d. (šeštadienį) 17.00 val. susitikti su autore ir pakalbinti apie susapnuotą Afriką.

Jauna juvelyrė, Vilniaus Dailės Akademijos absolventė, kurianti sofistinio meno idėją. Dar studijų Telšiuose metais tobulino autorinės juvelyrikos žinias daugybėję tarptautinių projektų: Talino meno akademijoje Estijoje, Hiko Mizuno juvelyrikos koledže Tokijuje, Japonijoje, garsaus juvelyro Otto Künzli juvelyrikos klasėje prestižinėje Miuncheno meno akademijoje Vokietijoje, privačiose aukštosios juvelyrikos dirbtuvėse Florencijoje, Italijoje. Ryšių su įprastine aplinka nutraukimas provokavo asmeninių suvokimų genezę. Čia ir atsirado autorinis braižas, ir drąsa pasikliauti intuicija.

“Sofistinio meno idėją suvokiu kaip intelektualinį iššūkį tiek kūrėjui, tiek žiūrovui. O subtilaus atšiaurumo, efemeriškų formų ir tekstūrų, balansuojančių tarp santūraus paprastumo ir rafinuoto įmantrumo į mano darbus atnešė susižavėjimas gamta. Siekdama formų elegancijos ir jautrumo, seku principų, kuriais kuriasi ši pati stabiliausia, bet kartu ir permaininga, gruoblėta, spontaniška struktūra. Visa mano kūryba – tai precizikos ir tobulumo siekis. Ši paroda atspindi mano paskutiniųjų metų kūrybinių ir techninių įgūdžių raidą.

Neabejotinai didžiausią įtaką padarė kelionė į Japoniją. Šis intriguojantis pasaulis lyg magnetas ėmė traukti savo turtingumu ir netikėtu intuityvumu. Troškimas nepasiduoti pop kultūrai ar pareigos jausmui, leido kūrybą išlaisvinti nuo stereotipų ir atverti kelią nenumatytiems sprendimams. Minimalumo poreikis atsirado ne kaip priešiškumas barokiniam kompleksiškumui (kas būdinga Vakarų minimalizmui), bet kaip noras išgryninti formas ir apčiuopti naujai atrastus emocinius dalykus. Tenka pripažinti ir sąmoningą bėgimą nuo konceptualaus meno mados. Labiau domino ypatingas meno sugebėjimas neartikuliuojant pasakyti daugiau nei gali žodžiai. Kaip Ah-un kokyū[1], kai susikalbėjimas įvyksta tylomis, išsaugodamas virpulį ne vien dėl preciziško nujautimo, bet kartais ir dėl netikėto kazuso.

Kita svarbi įtaka - primityviųjų tautų menas ir pirmykštė dailė. To įrodymas – „Sapnas apie Afriką“ – laisva nuo suvaržymų, lyg sapnas, lyg dykumų miražas iš iliuzionistinių minčių sukomponuota kolekcija. Detalėse kodifikuoti vidiniai jutimai, sąveikaujantys su įkvėpusių kultūrų segmentais: mėlynu Šefšauen miestu Maroke, Nigerijos Yaruba genties tekstile bei Sacharos dykumos uolų piešiniais. Su nerangaus monumentalumo prieskoniu atsidūręs erdvėje statiškas formų plokštumas palieka netikėtą įspūdį. O Plaktos formos laukinis pavidalas sugretina dėvinčiąją su pirmykštės moters paveikslu.

Sąsaja su japoniškos estetikos minimalizmu, atsitraukimas nuo konceptualaus meno ir individualių apmąstymų sintezė suformavo savotišką mano juvelyrikos stilių. Šioje parodoje pristatau Vilniaus Dailės Akademijos baigiamąją kolekciją, bei dalį nuo studijų baigimo iki dabar sukurtų darbų. Šie objektai atspindi mano paskutiniųjų metų kūrybinių ir techninių įgūdžių raidą."

[1] Ah-un kokyū (Ah – un kvėpavimas) japonai vadina bendravimą be žodžių. Tą pačią akimirką, kai Ah yra ištariamas, Un supranta, ką norėta pasakyti. Tai lyg bendravimas akimis, palydimas jaudinančios įtampos ir yra priskiriamas prie japoniškos Wa estetikos bruožų. Kiekvienos šinto (Shinto) šventyklos vartus puošia dvi saugančių šunų skulptūros: kairėje užsičiaupęs Un, o dešinėje prasižiojęs Ah, simbolizuojančios Ah-un kokyū.