Autoriniai juvelyrikos darbai

Spausdinti

Straipsniai

2011.04.22 –

Nežemiškos būtybės žemėje

Eglė Dean.

Šiuolaikinė Europos juvelyrikos tradicija, pasižyminti figūratyvia forma, imasi interpretuoti tokius archetipinius kontekstus kaip istorijų pasakojimas, vaizdinis realizmas, ikona, talismanas, metafora. Tačiau juvelyrikos darbas savo vystymęsi negali būti griežtai apibrėžtas terminologijos, išties jis gali peržengti ribas ir mutuoti dizaino proceso metu, remiantis besikeičiančiomis suvokimo aplinkybėmis. Todėl kūrinys turi ne vieną, bet sudėtingą, įvairiaplanę gelmę, kuri gali būti atpažįstama skirtingai – ar tai būtų kūrėjas, dėvėtojas ar stebėtojas, priklausomai nuo jų subjektyvių ir nesąmoningų įvertinimų.

Pasakojamoji juvelyrika yra aiškiai apibrėžta ir įvairialypė šiuolaikinės europietiškos studijos juvelyrikoje. Labiausiai konceptuali ir mažiausiai galima nešioti  randama Portugalijoje, o didžiausias jos diapazonas – Prancūzijoje. Spalvingiausia sutinkama Ispanijoje, o tamsiausia tiek turiniu, tiek paletės atžvilgiu – Estijoje.
Tuo tarpu Aurelijos Šimkutės paroda „Žemė žmonių planeta“ „ARgenTum“ galerijoje nustebina švelniais siurrealistiniais niuansais. Figūratyvinė mažoji plastika, reta Lietuvoje, pristatoma įtaigiai, lyg pagreitį įgaunantis fenomenas.

„Žemė žmonių planeta“ atsiveria keistais objektais, kurie skyla į dvi dalis, atverdami relikvijoriaus tipo ertmes. Jie yra fantasmagoriniai, kaip ir dauguma figūrų – beveidžiai, tik su straublio rudimentu veido vietoje. Tais atvejais, kai veidas suformuotas, jis savo hipertrofuotomis akimis visvien primena nežemiškas būtybes. Kaip, beje, ir augalai – juose mažai žemiškų bruožų. Gal tik auksiniai obuoliai, kurie asociuojasi su  pirmąja nuodėme, yra iš šios planetos, gal tik kopėčios, kėdutės ir skėtis yra pažįstami, tačiau pristatyti nerealiame kontekste.
Pasakojamos istorijos yra magiškos, kad ir „Draugai“ – du straubliniai humanoidai - gėrisi(?), kontempliuoja(?) obuolį. Ryškus auksas kontrastuoja su dulsvu sidabru ir suteikia kompozicijai įtampos. Ar tai obuolio dalybos? Ar stebėjimas jį augant? Ar „Eureka!” parafrazė? „Adomas ir Ieva“ žvelgia į obuolį – jiems suteikti veidai. Nenumaldomas Ievos troškimas ženklus visoje jos figūroje, pasidavusioje link obuolio, link slėpinio. Kiek rezervuotas Adomas nešališkai stebi... Charakterių ir emocijų išraiška taupiais figūrų gestais ir povyzomis atskleidžia menininkę kaip puikią psichologę – jos figūros „kalba“. Yra  kupinos charakterizuojančių bruožų, veiksmo, judesio. Sustatytos ant „Žemės“ jos vaidina pjesėje, kupinoje įvairialypių asociacijų, poteksčių, nuorodų. „Diena-naktis“ dar ir apsiverčia, papildant istoriją. Dienos pusėje matome dvi susikibusias figūras, tačiau naktį lieka tik viena... Galima ir gyvenimo – mirties traktuotė – visi mirštame vieni. Tačiau apskritai Šimkutės figūros nėra niūrios, jos žaismingos ir valiūkiškos, trykštančios džiaugsmu ir viliojančios į savo pasakų kraštą.

Masyvus „Gyvybės medis“ – ištisa epopėja – kūrinyje verda gyvenimas: vieni žmogeliukai lipa į medį, kiti rausiasi po šaknimis... Rafinuotas, ornamentalus medis savo raitytomis šakomis primena jūros gyvūną, paslaptingą ir gąsdinantį. Ar iš jo semiamasi eliksyro? Ar jo syvai palaiko figūrėlių gyvastį? O gal tai ekologinė parafrazė ir įspėjimas? Būties-nebūties klausimai šiuo atveju tampa itin aktualiais, o pats kūrinys įgauna sakralizuotų niuansų.
Iš rutulio formos augantys medžiai gana dažna tema menininkės kūryboje, apžaidžiama vis nauju rakursu. Ar tai būtų „Kabinantis mėnulį“ ar ilgesingas „Kartu“, medis yra ašis, aplink kurią vystosi intensyvus veiksmas. Ir toks įvairus...
„Žemėje“, figūroje su atveriamu veidu, lyg nuimama kauke, ypač ženklus siurrealistinis pradas – ant jos lipa humanoidai, iš jos auga augalai, ji yra suasmenintas Gamtos įvaizdis. Didžiaakis, „ufonautiškas“ veidas pilnas liūdesio – ar tai dėl rankoje laikomos žolelės? Ar globalinio užterštumo pavojai išreiškiami tokiu dramatizuotu siužetu?
Kai kurios skulptūrėlės itin poetiškos, tokios kaip „Saugantis gėlę“ ar „Su auksiniu pirštu“. Pastaroji, ant rankos besiremiantis humanoidas milžinišku veidu, lyg mėnulis, negyvomis akimis žiūri į ateitį? Dangų? Kokie yra suformuoti asociatyviniai kriterijai, įgalinantys atskleisti fantasmagorišką iliuziją? Savo reakcija atsakys kiekvienas žiūrovas.
Parodoje pateikiama ir visa eilė atsietų skulptūrinių miniatiūrų, veidų, kurie yra tiesiog dekoratyvūs patys savaime ir primena netsuke. Malonu būtų nešiotis tokį daiktelį kaip talismaną. Šie „amuletai“, rafinuoti ir subtilūs, siejasi su XIX amžiaus Japonija, bet tuo pačiu yra ir šiuolaikiški.
Įdomios yra ir sagės bei pakabukas (kuriame talpinami nuodai?). Sagė su šventuoju, įkvepiančiu gėlėms gyvenimą, yra ypač įtaigi savo pasakojimu. Skulptūrose prasidėję istorijos ir toliau yra vystomos funkcionaliuose objektuose, be to sagėse pastebimi ikonoms būdingi bruožai. 
Ir, nors šioje menininkės Žemėje yra daugiau „ufonautų“ negu žmonių, pasakojamoji mažoji plastika pristatyta itin išradingai ir elegantiškai. Sudėtingi siužetai, daugiafigūrinės kompozicijos, meistriškumas ir poezija skiria Aureliją Šimkutę iš daugelio juvelyrų tarpo. Nežiūrint į fantasmagorijos viešpatavimą...

Kulturpolis.lt


^