Autoriniai juvelyrikos darbai

Spausdinti

Straipsniai

2010.03.29 –

Vytauto Mockaičio mokymas

Jurgita Ludavičienė

“Iš tiesų sakau jums: nepraeikite pro šalį. Rinkite viską, kas metalu blizga arba gražiomis rūdimis aptekę yra. Nesgi tai bus galima tinkamai panaudoti, net jeigu ir nežinote, kas tas daiktas yra ar buvo. Nesgi iš jo visada galima padaryti objektą”.

Taip galėtų sakyti Vytautas Mockaitis, jei būtų išmintį skleidžiantis senų laikų pranašas. Tačiau ir šiuo metu doc. Vytautas Mockaitis, Vilniaus dailės akademijos Telšių skyriaus Metalo meno katedros vedėjas moko studentus nuolat. Ne tiek žodžiais, kiek darbais. Konstruktyvią, sunkią, monumentalią, kampuotą šio autoriaus meninę manierą sunku su kuo nors supainioti. Šis menininkas jau senokai suformavo savo stilių – griežtą, kietą, tačiau dvelkiantį savotišku senoviškumu ir meile…rastiems daiktams.  Tie išmesti daiktai, palėpių lobiai, apleistų pamiškių ir pakrančių paslaptys autoriui labai dažnai tampa neišsenkamu įkvėpimo šaltiniu. Ne precizika, brangiųjų akmenų žvilgesys ir spalvos, ne ilgai trunkantis darbas prie žiedo ar segės, ne juvelyrinis kruopštumas, siekiant sukurti dekoratyvų, akiai ir kūnui patrauklų objektą, domina Vytautą Mockaitį. Tai, kas traukia jo akį, yra paslaptingumas, monumentalumas, skulptūriškumas, grubumas ir senėjimo pėdsakai. Iš tokiomis savybėmis pasižyminčių rastų objektų autorius ir konstruoja savo kūrinius, balansuojančius tarp mažosios plastikos ir instaliacijų.
Galerijoje “Argentum” eksponuojami Vytauto Mockaičio darbai, pradedantys parodų ciklą “Mokytojai” – tipiški šio menininko objektai: rasti ir pakeisti, sunkūs ir grubūs, paslaptingi (nes neleidžiantys įspėti savo pirminės paskirties). Derinantys aprūdijusio metalo konstrukcijas su trapiais gamtos objektais, saugiai paslėptais po padidinamaisiais stiklais. Metaforiškai sunkia metalo kalba reiškiantys politiškai aktualias mintis. Ironiškai šiandienos politinių diskusijų fone atrodo plaketė, skirta Europos Sąjungai, atrodanti kaip savotiškas kompasas. Tik vietoje keturių pasaulio šalių – keturios aliuminio šakutės: regisi, perduodama žinia aiški: nesvarbu, kur eisi, vistiek tave suės. Tuo tarpu kitoje plaketėje figūruoja valgymo šaukštai – o tai jau galėtų reikšti Sąjungą, kaip didžiulį katilą, iš kurio nepaliaujamai galime semti dotacijas ir paramas įvairiausio plauko projektams. Tarp jų ir meniniams, kaip gerai žino ne vienas kultūrininkas. Okupacijos ir genocido dienai skirtas objektas paprastai ir paveikiai išreiškia santūriai reiškiamą skausmą dėl tautos naikinimo. Nereikia garsių raudų ir aimanų – pakanka spygliuotos surūdijusios vielos gabalėlio, kuris, matomas pro padidinimo stiklą, tampa realios kančios įsikūnijimu. Tobulas formos ir spalvos atžvilgiu darbas neleidžia pamiršti, kad yra ne vien estetinę paskirtį turintis objektas: už vielos matai atsispindintį dulsvą savo atvaizdą ir supranti, kad tau tiesiog pasisekė: gimei mažiau pavojingu laiku, nes kitaip ir tavo pavardė galėjo figūruoti genocido aukų sąraše.
Toks pat netikėtos detalės išdidinimo metodas jau senokai naudojamas daugelyje autoriaus darbų – tačiau kiekvieną kartą nustembi, radęs ką nors nelaukto. Pavyzdžiui, džiovintą laumžirgį, skirtą Atlanto nugalėtojams Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui. Laumžirgis įamžintas lėktuvo “Lituanica” fone – ir nejučia imi galvoti, kokie drąsūs ir beatodairiški buvo mūsų lakūnai, ryžęsi skristi menku lėkuvėliu per vandenyną. Kaip vabalėliai ar, šiuo atveju, laumžirgiai, stoję prieš kvapą gniaužiančią vandens ir dangaus begalybę. O gali po stiklu rasti ir džiovintą uodą, kuris ir reiškia, atspėkite, ką? – žinoma, tik uodą. Arba sovietinę trijų kapeikų nominalo monetą, matomą vamzdžio dugne. Galima būtų tarti, kad ji įkūnija paprastumą (pamenate posakį “paprastas kaip trys kapeikos”), tačiau, kadangi menininkas jokio rakto perskaitymui nesiūlo, tai taip ir lieka žaidybiška interpretacija. Galiausiai, gal tai nereiškia nieko – reikšmė ir prasmė meno kūriniui nėra būtina. Kartais pakanka formos ir netikėtumo efekto. Tuo tarpu kartais viename darbe telpa viskas: ir Mockaičio mėgstami rasti objektai, ir monumentalumas, ir metafora, ir netikėtumas, ir estetika. Kaip “Genealoginiame medyje”, kuriame susikoncentravo visi šie būdingiausi autoriaus kūrybos bruožai. Paprasta ir netikėta – ant aprūdijusios plokštės tarsi liaudiškos rūtų šakelės dėliojami arbatiniai šaukšteliai su Vytauto Mockaičio giminės žmonių vardais. Tačiau svarbiausias protėvis išdidžiai stūkso viduryje: tai sidabrinis senovinis valgomasis šaukštas, o ant jo – Motiejaus Valančiaus pavardė. Pasirodo, menininkas kilęs iš M. Valančiaus sesers – todėl ir genealoginis medis pelnytai užsibaigia autoriaus vaikų vardais. O kad Valančiaus linija būtų dar aiškesnė, viršuje žvilgančio sriubos šaukšto po didinamuoju stiklu puikuojasi džiovintas motiejukas. Viskas aišku, konceptualu ir netgi dekoratyvu. Akivaizdu, kad Vytautas Mockaitis puikiai išmano, kaip iš išmesto, nereikalingo, proziško object trouve sukurti kažką, ko dar niekada nebuvo; kaip iš sunkaus padaryti lengvą, iš buitinio – poetišką, metaforišką, o iš brutalaus – trapų.
Autorius nuosekliai eina konceptualumo ir instaliatyvumo link; priversdamas rastus objektus keistis pagal savo norą, jis sukuria tvarinius ir dermes, skatinančias galvoti apie priešybių kovą ir jų vienybę. Mokėdamas atgaivinti ir naujo turinio pripildyti daiktus, jis juos prikelia netikėtam naujam gyvenimui. Ir sau būdingo ramaus, konceptualaus, neskubraus ir konstruktyvaus mąstymo jis nejučia moko ir aplinkinius.


^